MIRUSIŲJŲ ATMINIMO DIENA, VĖLINĖS, ILGĖS

                      Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius.

                      Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai - pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko.            Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį", kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu", o dukrelė – „vėlių martele", kad jie išeiną pro „vėlių vartelius". Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias  lankymosi metas – gūdus ruduo. Todėl lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.

                      Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakutes, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė skirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.

                      Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles. Šaltanosiai buvo daromi iš panašiai kaip šiandienos cepelinams sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, į paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai buvo valgomi su „meškos pienu" – pasaldintu aguonpieniu.

                      Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną, o jo mėsą išdalyti pavargėliams. Senovėje avis ar ožys buvo pjaunami ritualinei padėkos mirusiesiems už jų globą tais metais puotai. Gervėčių lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo mažų bandelių, o avies mentelė aukojama bažnyčiai. Manyta, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarsi mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai.

                      Buvo manoma, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį lauke. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiems. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti.

                      Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Po tokių istorijų išeiti į lauką - dar baisiau. Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad jis - vėlių pasiuntinys.

                      Per Vėlines buvo pagerbiamos ir „klajojančios vėlelės", t.y., nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės (pvz., mirusių nekrikštytų kūdikių) per Vėlines klaidžioja po langais, prašydamos maldų.