Pradžia
lt
en
Jonavos baseinas
Jonavos baseinas
Kartu su Ukraina!
Kartu su Ukraina!
COVID-19 Lietuvoje
COVID-19 Lietuvoje
Infrastruktūros plėtros įmokų skaičiuoklė
Infrastruktūros plėtros įmokų skaičiuoklė
Paslaugos
Paslaugos
Projektai
Projektai

Mirė rašytojas, Jonavos Garbės pilietis G.Kanovičius

Mirė rašytojas, Jonavos Garbės pilietis G.Kanovičius Asm. archyvo nuotr.
Vėlų penktadienio vakarą Izraelyje mirė rašytojas, Jonavos Garbės pilietis Grigorijus Kanovičius. Jam buvo 93 metai. 
 
Grigorijus Kanovičius - iš Jonavos kilęs žodžio meistras, vienas iš žymiausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos Nacionalinės Meno ir Kultūros premijos laureatas, Jonavos miesto Garbės pilietis.
 
1929 m. gimęs Grigorijus Kanovičius, savo vaikystę praleido Jonavoje su mylinčiais seneliais, darbščiais darbininkais tėvais. Karo negandos privertė šeimą 1941 m. pasitraukti iš karo apimtos Jonavos. Dvylika vaikystės metų praleistų mažame miestelyje padarė didžiulę įtaką rašytojo kūrybai. Grigorijus Kanovičius yra sakęs: „Aš niekados negaliu užmiršti šito miesto. Jis tikrai yra man miestų miestas. Jonava buvo mano šalis, mano valstybė, Jonava buvo mano meilė, mano rojus...“.
 
Rašytojas yra parašęs daugiau negu dešimt romanų – savotišką sagą – apie Rytų Europos žydų istorijos vingius nuo 19 amžiaus iki mūsų dienų. Tai – romanų trilogija „Žvakės vėjyje“, dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“, romanai „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Ožiukas už du skatikus“, „Ir nebus vergams rojaus“, „Neatsigręžki nuo mirties“, „Žydų parkas“, „Nukirstų medžių šlamėjimas“, „Šėtono apžavai“.
 
Paskutinis rašytojo romanas "Miestelio romansas" - tarsi paminklas savo šeimai, seneliams, tėvams, jų istorijai ir tradicijoms ir ,žinoma, mylimam vaikystės miestui Jonavai. Romanas pasakoja apie tarpukario miestelį, kuriame gyveno abiejų Grigorijaus Kanovičiaus senelių šeimos, kuriame susipažino ir vienas kitą pamilo jo mama Chenka ir tėtis Saliamonas, kuriame jis gimė ir laimingai augo iki pat II-ojo pasaulinio karo. Romanas puikiai atskleidžia ramaus, draugiško, žydų tradicijomis ir papročiais alsuojančio miestelio dvasią, kur visas gyvenimas sukasi aplink sinagogą, turgų, amatus ir kasdieninius žmonių darbus. Tai atsiminimų romanas, ir jo veikėjai realiai Jonavoje gyvenę žmonės.
 
2013 m. G. Kanovičiaus šeimos iniciatyva Jonavos rajono savivaldybėje įsteigta Grigorijaus Kanovičiaus premija. Ši premija skiriama Jonavos rajono gimnazijų moksleiviams, dalyvaujantiems skelbiamo rašinio, atspindinčio Jonavos tautinių mažumų gyvenimo pėdsakus, konkurse.
 
Didžiausia užuojauta Grigorijaus Kanovičiaus šeimai ir artimiesiems, bei visiems rašytojo kūrybos gerbėjams.
 
Jonavos turizmo informacijos centro info. 
 

Grigorijaus Kanovičiaus kalba, 2014 m. jam suteikiant Jonavos garbės piliečio vardą

Gerbiami jonaviečiai,

Nuoširdžiai dėkoju Jums  už mano kūrybos ir veiklos įvertinimą.

Dėkoju Jonavos dangui, po kuriuo augau ir kuriame šykštuolė saulė šilde mano jaunas dienas.

Dėkoju neužmirstamajai Vilijai, kuri gaivino mano sielą ir mano vaikiškas svajones.

Dėkoju tų tolimų  laikų žmonėms – visiems visų religijų Jonavos gyventojams, kurie savo gerumu nuspalvino ir praturtino mano vaikystę, žiauriai nutrūkusią baisaus karo pradžioje.

Dėkoju Viešpaciui Dievui už tai, kad su Jūsų pagalba Jis vel gražino mane i gimtąją ir mylimą Jonavą nebe mažu berniuku, o Jonavos garbės pliečiu.

Ačiū Jonavai ir jonavečiams!

Jonava man nėra provincijos miestelis, Jonava man buvo visas pasaulis. Karo audros išgintas į begalines Kazachstano stepes, vėliau į ledinį Uralą, aš atsidūriau kitokiame pasaulyje – nykiame ir svetimame, gyvenau jame ne tik ir ne tiek duona kasdiene, o prisiminimais apie mano gimtinę. Ten, Kazachijos stepėse ar už Uralo kalnų, man atrodė, kad girdžiu kaip teka mano mylima Vilija, kaip tarška į turgų skubančių valstiečių vežimai, kaip kaukši mano protėvių išklotu grindiniu  bažnyčion einančių maldininkų batai.  Atrodydavo, kad užuodžiu mano senelės Rochos garuojantį šeštadieninį pyragą su cinamonu. Vakarais girdėdavau kaip krebžda pelės mūsų paskubomis paliktoje troboje.

Visur, kad ir kur būčiau, Ji, mano gimtinė, neišsiskyrė su manimi, o aš niekuomet nesiskyriau su Ja, su Jos žmonėmis – žydais, lietuviais, rusų sentikiais, totoriais ar lenkais, kurie gyveno drauge ir draugiškai, dirbo savęs negailėdami ne tik dėl duonos kąsnio, bet ir Lietuvos labui.

Darbas vienija žmones. Mano amžiną atilsį Tėvas Šloimė Kanovičius, tapęs Jonavos siuvėju jau trylikos metų, man nuolat kartodavo, kad darbas yra vienintelis priešnuodis nuo neapykantos, nuo nesantaikos. Kas dirba iš peties, sakydavo jis, tas nelieja svetimo kraujo, nes Dievas sukūrė pasaulį ne žudymui, o kūrybai.

Tad dirbkime mūsų Tėvynės labui, nes jai visada reikia mūsų pagalbos. Būkime vieni kitiems pakantūs, nes didžiausia pasaulio vertybė yra taikus sugyvenimas. Gyvenkime kaip broliai, rokuokimės… kaip broliai.

Tegyvuoja Jonava, tegyvuoja Lietuva, kurios laiminga ateitimi tikiu.