KVIEČIAME. V.A. MOCARTO „REGQUIEM“ – ŠV. JOKŪBO BAŽNYČIOJE

Š. m.spalio 30 d., sekmadienį, 18.00 val., Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčioje vyks V.A.Mocarto (1756–1791) koncertas – gedulingos Mišios „REQUIEM", skirtos Mirusiųjų pagerbimo dienai paminėti.

Koncertuoja Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas - Petras Bingelis. Solistai: Elena Kalvaitytė–Vitkauskienė (sopranas), Jurgita Šalčiūtė (mecosopranas), Augustinas Kantas (tenoras), Antanas Kulakauskas (bosas).

***

Dviejų būsenų – gyvenimo pradžios ir pabaigos – žmogui sąmoningai suvokti nelemta. Todėl visada prasminga, nors ir nejauku, bandyti atsekti mirties pėdsakus literatūroje, dailėje, muzikoje. Meno patirtis čia - didžiulė. Literatūra išsaugojo epitafiją, dailė – antkapį, o muzika – „Requiem".

 „Requiem" – Mišios už mirusiuosius. Kūrinys, kurio įtaigai, sukauptai nuotaikai ir išgyvenimams neprilygsta jokia kita meno rūšis. Daugelis žymiausių kompozitorių yra sukūrę didingų kūrinių chorui, solistams ir orkestrui pagal vieningą Gedulo mišių lotynišką tekstą. „Requiem" pavadinimas kilo iš pirmosios teksto eilutės: „Requiem aeternam dona eis, Domine" – „Amžiną atilsį suteik jiems, Viešpatie".

Iš daugybės Gedulo mišių išsiskiria XVIII a. austrų genijaus Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem". Tai dvylikos dalių veikalas – tobulas, gilus ir tuo pačiu trapus, nesunkiai pažeidžiamas. „Requiem" muzika mums pasakoja apie labai svarbius, nekintamus dalykus: nenutrūkstamą judėjimą ir Amžinąją ramybę. Mocarto paskutiniųjų gyvenimo metų mirties nuojauta buvo pagrindinė paskata, vertusi sukurti Gedulo mišias. „Requiem" turėjo būti parašytas paslaptingajam užsakovui, kurio niūrios išvaizdos pasiuntinys tamsiai pilkais drabužiais perdavė savo pono pageidavimus.

            Sukurtos daugiau nei prieš 200 metų (1791), V. A. Mocarto gedulingos Mišios „Requiem" ir šiandien sukrečia netramdomo skausmo proveržiais, atgailos dramatizmu ir tyro nuolankumo bei susitaikymo grožiu. „Aš jaučiu, man kužda nuojauta, kad mano valanda atėjo; einu į mirtį; sutiksiu ją anksčiau nei būčiau galėjęs pasidžiaugti savo talentu", - rašė V. A. Mocartas. Nuojauta neapgavo:  kompozitorius nespėjo baigti šio opuso, mirtis jį pakirto. Pagal autoriaus eskizus „Requiem" baigė Mocarto  mokinys, austrų muzikas Franzas Ksaveras Süssmayris. Kūrinyje susilieja geriausi Mocarto klasikinio stiliaus bruožai, drąsiai naudojami baroko bažnytinės muzikos elementai, tradicinė polifonija, o Dies irae dalyje jau skamba tragiškas XIX a. romantikų patosas.

Nuo 1971 m. Kauno valstybinis choras gieda V.A.Mocarto "Requiem". Tapo gražia tradicija šį kūrinį atlikti per Vėlines. Kai šį veikalą Kauno valstybinis choras pirmą kartą atliko Maskvoje, P.Čaikovskio konservatorijos didžiojoje salėje, tenykštė spauda negailėjo pagiriamųjų žodžių "nuostabiam Pabaltijo kolektyvui, kuris rodė dinaminės skalės platumą, puikiai išstudijuotą formą ir vokalinės technikos discipliną."

Šiam kūriniui buvo lemta tapti svarbiu ne tik choro kūrybinėje biografijoje, bet ir mūsų šalies istorijoje. Po dramatiškų Sausio 13-osios įvykių būtent V.A.Mocarto "Requiem" buvo tas kūrinys, kurį choristai giedojo žuvusiems didvyriams: "Buvom išvargę po budėjimų prie Aukščiausiosios Tarybos, tačiau kai sostinės Sporto rūmuose pamatėme jaunus žmones, žuvusius už mūsų laisvę, susitelkėme akimirksniu. Giedojome nuostabiai: ramiai ir įkvėptai. Tuomet pagalvojau: štai ką reiškia, kai mus visus jungia viena idėja, traiškoma tankų, bet nenugalima", - pasakoja prof. Petras Bingelis.

            Nesyk šis veikalas skambėjo ir Pažaislio festivalyje. Netgi pliaupiant lietui kūrinio magiška jėga taip traukdavo klausytojus, kad nė vienas jų nepalikdavo senojo šventoriaus. Keistas aplinkybių sutapimas: įpusėjus "Requiem", dangus visuomet prašviesėdavo, nušvisdavo, pamalonintas dangiškų garsų.

Kai atliekamas V.A.Mocarto paskutinysis kūrinys, visuomet stebina mąslūs, kilnūs klausytojų veidai: kažkur dingsta mūsų suirzusios išraiškos ir pakeltos balso intonacijos. Šventos to žmogiškojo persikūnijimo minutės, kuomet būname sujungti į nedalomą visumą. Sėdim kas sau, tačiau mūsų sielos būna apglėbtos bendros šilumos, draugiškumo ir kilnių prisiminimų apie mums brangius Išėjusiuosius...

                                                                                    Muzikologė Alina RAMANAUSKIENĖ