GRUODŽIO 24-OJI - ŠV. KŪČIOS

Kalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų Karalių.

Kalbininkas K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia" per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia", turi graikų k. žodis „kukkia". Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis.

Kūčios – pasirengimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia". Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Laikomasi sauso pasninko, tad tiek vaikai, tiek suaugusieji gauna tik šutintų žirnių. Štai kodėl visi su didžiausiu nekantrumu laukia šventinės vakarienės. Ji valgoma ne anksčiau nei užteka Vakarinė žvaigždė.

Viską suruošus, stalas apdengiamas balta linine staltiese. Po ja padedama sauso šieno. Taip esą reikią daryti prisimenant, jog Kūdikėlis Jėzus buvęs paguldytas prakartėlėje ant šieno. Ši simbolika atspindima ir bažnyčiose įrengtose Prakartėlėse. Jei tais metais kas nors iš šeimos būdavo miręs, prie stalo namiškiai jam palikdavo tuščią vietą, padėdavo šaukštą. Kūčių vakarienėje, žmonių įsitikinimu, dalyvaudavo ne tik gyvieji, bet ir šeimos mirusieji. Į ją tradiciniais žodžiais „ateikit kūčių" amžiumi vyriausias šeimos vyriškis – senelis ar tėvas – išėjęs į lauką pakviesdavo protėvių vėles, šaltį, vėją ir bites. Bitėms dar šalia avilio padėdavo saldžiausio aguonpienio, pastuksendavo į avilį.

Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Net jei per metus būtų pyktasi ir kivirčytasi, prieš Kūčias visi būtinai susitaikydavo. Iki Kūčių stengdavosi ir kaimynams skolas atsiteisti, kad metų sandūros slenkstį būtų galima peržengti ramia sąžine.

Senovėje būdavę ant Kūčių stalo 9 patiekalai. Tai, ko gero, atitiko devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę. Vėlesniais laikais, kaip ir per Užgavėnes, stengiamasi patiekti 12 patiekalų, turint galvoje 12 mėnesių, nes ši vakarienė – tai padėka Dievui (senovėje – dievams) už praėjusius metus, už suteiktą globą.

Dabar Kūčių vakarienė pradedama kalėdaičio – šeimos santarvės duonos simbolio – laužymu. Seniau būdavo laužomas ruginės duonos kepalėlis, vadinamoji Kūčių duona. Valgyti pradėdavo visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą, palinkėjus visiems gerų ateinančių metų ir dalijantis kalėdaitį. Valgant visada prisimenami besibaigiantys metai, jų nelaimės ir pasiekimai.

Apie gerai žinomus žmonių tikėjimus, esą Kūčių vidurnaktį gyvuliai tvarte prabyla, visuose šuliniuose vanduo akimirksniui gryniausiu vynu pavirsta, plačiau nerašysime. Tik paminėsime, kad laikoma, jog šie stebuklai vyksta Kūdikėlio Jėzaus gimimo momentu.

Lietuvių Kūčių papročiuose nemažai vietos tenka rūpinimuisi javais, būsimu derliumi. Žinoma tradicija, pavalgius kūčias, traukti iš po staltiesės šieno stiebelį. Ilgesnį išsitraukusysis tarėsi ilgiau gyvensiąs.

Daugiausia Kūčių vakaro būrimų – tai merginų ir vaikinų siekis sužinoti savo ateitį. Tarp tų būrimų – ir paprasti prietarai, ir juodoji magija: pirmosios praktikos XX a. virto žaidimu, pokštais, o antrosios išnyko. Štai merginos traukia iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikė ilgesnis, ta greičiau ištekės. O jei visą saują išpešė, skaičiuoja – pora ar liekas. Sudeda vyriškus ir moteriškus batus į sietą, paskui nežiūrėdami griebia. Jei mergina sugriebė vyrišką – ištekės, jei moterišką – ne. Skaičiuoja iš dubens pasisemtų kūčiukų, žirnių ar riešutų saują: jei išeina po porą, sueis į porą, jei pasilieka vienas, kitais metais dar laimė pro šalį praeis.

Dar buvo ir laimės liejamos, ištirpinus vaško ir švino, ir, Kūčias pavalgius, šluojama pirkia, sąšlavos prijuostėje nešamos ant kryžkelės. Ten papylus reikia klausytis, kuriam krašte išgirsi šunų lojimą. Kur garsiau sulos, iš ten piršliai atvažiuos. Tik reikia turėti galvoje, kad Kūčių naktį keliais vaikščioja vėlės, o kryžkelė – visada jų būrimosi vieta.

Vertas dėmesio dar vienas bendras lietuvių ir latvių Kūčių vakaro paprotys. Kūčių vakarą po kaimus su triukšmu valkiojama kaladė (blukis), kurią paskui kryžkelėje sudegina. Kaladės valkiotojai vadinami blukvilkiais, o Kūčios – bluko vakaru. Kaladė turėjo apsaugoti kaimą nuo ligų, nelaimių, piktųjų dvasių. Na, o šiuolaikiniai lietuviai Kūčių naktį eina ieškoti Kalėdų senelio dovanų po egle...