Antimikrobinis atsparumas ir kaip jo išvengti saugiai bei atsakingai auginant ūkinius gyvūnus

Antimikrobinės medžiagos – pagrindinė efektyvi gyvūnų bakterinių ligų gydymo priemonė. Vieningai pripažįstama, kad antibiotikai stipriai įtakojo veterinarinės medicinos pažangą, padėjo išgydyti daugelį gyvūnų ligų, anksčiau laikytų mirtinomis, tačiau neracionalaus ir besaikio antimikrobinių medžiagų naudojimo pasekmė – atsparumas antimikrobinėms medžiagoms (antimikrobinis rezistentiškumas).

Gyvūnų atsparumas antibiotikams tampa didele problema visame pasaulyje. Per maistą ir tiesioginį sąlytį su gyvūnais atsparumas antimikrobinėms medžiagoms gali išplisti nuo gyvūnų – žmonėms (patvirtina medicinos ir veterinarijos sąsaja, kuri grindžiama iniciatyva “Viena sveikata”). Antimikrobinių medžiagų atsparumas kelia pavojų efektyviai prevencijai ir gydymui, todėl labai svarbu sutelkti visuotines pastangas siekiant, kad atsparumas antibiotikams neplistų ir antimikrobinės medžiagos išliktų veiksminga priemone kovoje su gyvūnų ir žmonių ligomis.

Antimikrobinio rezistentiškumo ir kenksmingų likučių rizikos valdymo principai:

1. Mažinti antimikrobinių medžiagų suvartojimą.
2. Tikslingas naudojimas (bakterinės ligos, antibiogramų atlikimas).
3. Tinkamas naudojimas (tinkama vaisto dozė, racionalus vartojimo būdas, atsižvelgti į vaisto savybes patekti į mikroorganizmų lokalizacijos židinį, gyvūno fiziologinę būklę ir kt.
4. Prevencinių priemonių taikymas (vakcinacija ir kt.).
5. Užtikrinti tinkamas gyvūnų laikymo sąlygas (mikroklimato sąlygos, tinkamas šėrimas, higiena ir kt.).

Gyvūnų sergamumą galima mažinti įvairiais būdais. Pirmiausia, gyvūnų savininkas turėtų užtikrinti ligų prevenciją, laikyti gyvūnus jų gerovę ir sveikatą atitinkančiomis sąlygomis, šerti saugiais pašarais,  laiku dehelmintizuoti, laikytis biologinės saugos priemonių ūkiuose, atsakingai į ūkį įtraukti naujus gyvūnus, riboti pašalinių asmenų lankymąsi ūkyje.

Norėdami valdyti bakterijų atsparumą, veterinarijos gydytojai turi stengtis tiksliai diagnozuoti ligas, žinoti bakterijų jautrumo situaciją savo aptarnaujamame ūkyje, apylinkėje, galiausiai – tendencijas regione ir pasaulyje, gydyti remiantis antibiotikograma, parinkti antibiotikus pagal kaskados principą, pagal galimybes antibiotikus skirti individualiai, nuolat semtis žinių ir kelti kvalifikaciją.

Ūkinių gyvūnų savininkai turėtų stengtis įdiegti naujausias pašarų ruošimo bei gyvulių priežiūros technologijas, patys neužsiimti savo gyvulių gydymu, o kreiptis į veterinarijos gydytojus, kad būtų suteikta kvalifikuota ir savalaikė veterinarinė pagalba, tuo pačiu mažinamas besaikis antibiotikų ir kitų antimikrobinių medžiagų naudojimas.

VMVT Kauno departamento Jonavos skyriaus info.