ŠV. KALĖDOS

Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Žmonės, tikėdami, kad žiemos laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių yra ypatingas, ilsėdavosi, nedirbdavo jokių darbų, baimindamiesi užsitraukti Dievo rūstybę. Moterys neverpdavo, laikydamos tai nuodėme. Jaunimas, susirinkęs į vienus namus, linksmindavosi.

Iš senųjų istorijos šaltinių žinoma, kad dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais šis laikotarpis buvo švenčiamas kaip žiemos saulės grįžimo šventė. Mat gruodžio 24-ąją – pats trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą.

Ar seniai lietuviai puošia kalėdinę eglutę? Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žaliomis šakelėmis prieš Naujuosius metus savo namus puošdavę dar senovės graikai ir romėnai. Tačiau tai nebuvo eglutė, kurią matome dabar, o tik įvairūs žalumynai, tarp jų ir eglišakės, kabinamos palubėje. XIV a. Naujuosius metus perkėlus į žiemą, sausio pirmąją, pamažu esą buvę imta žalumynais namus puošti per Kalėdas. Tai buvusi ir slyvos, vyšnios, obels šaka, iš anksto įmerkta į vandenį, kad Kalėdoms pražydėtų. Buvo tikima, kad atbudusios augalo jėgos persiduos žmonėms, suteikdamos jiems sveikatos, reikalingos ateinančių metų darbams.

Jau iš XVI a. pirmosios pusės yra žinoma, kad Vokietijoje Elzaso krašte nuo seno buvo paprotys Kalėdoms ant stalo pastatyti mažą eglutę, papuoštą obuoliais ir saldumynais, dažniausiai įvairiais kepiniais. Tada žvakučių ant eglutės dar nebūdavo. Ilgainiui pastatomos eglutės, vietoje palubėje kabinamų šakų, išplito po visą Vokietiją, o iš jos ir į kitas šalis. Mažos eglutės jau su žvakutėmis atsirado taip pat Vokietijoje, Hanoverio krašte, XVII a. antrojoje pusėje. Tada ten žvakutė būdavo uždegama ant kiekvienos medelio šakutės. Didelės kalėdinės eglės pačioje XIX a. pradžioje buvo pastatytos prieškalėdinės mugės metu Drezdene. Tad maždaug 1807-uosius galima laikyti dabar pas mus miestų aikštėse puošiamų didžiųjų kalėdinių eglių seniausiu žinomu „gimtadieniu". Mažesnės eglutės, puošiamos namie įvairiais blizgučiais, karoliukais, stiklinėmis žvaigždutėmis, obuoliais, saldainiais ir panašiai, Europoje paplito nuo XVIII a. Paprastai po eglute Kalėdų rytą vaikai rasdavo jiems Kalėdų senelio paliktų dovanų.

Lietuvoje kalėdinė eglutė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kaime dar nebuvo žinoma. Šio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ją kartais rengdavo savo vaikams miestiečiai ar mokyklose išradingesni mokytojai. Kalėdų eglutės buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis.

Prieš Kalėdas skubame į parduotuves ieškoti kuo įvairesnių žaislų, žibučių, papuošalų kalėdinei eglutei ar šakai. Tačiau net spalvingiausias žaisliukas ar blizgutis nesuteiks tiek džiaugsmo, kaip paties pasidaryta puošmena.

Didžioji metų šventė jau pasibeldė į mūsų namų duris. Tebus ji puikių 2012-ųjų pradžia!